Pašnekesiai su Juozu Šikšneliu

05/05/2017 10:50

Pašnekesiai su Juozu Šikšneliu

Iškilmingai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje prasidėjusios 17-osios bibliotekų savaitės aidai nuvilnijo per visas Lietuvos bibliotekas. Kaip ir kasmet šiai savaitei skirtų renginių gausu ir Pamario krašte, ne išimtis ir Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Pašyšių filialas. Kasmet stengiamasi pradžiuginti bibliotekos lankytojus, pakviečiant svečius, savo kūryba turtinančius kultūrą.

Šiais metais Pašyšių bibliotekoje lankėsi Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, skulptorius, Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis. Gimęs, anot rašytojo, pačiame gražiausiame pasaulyje kaime, Švendubrėje (Varėnos r.) jis iki šiol puoselėja gimtuosius namus, atranda juose ramybę ir kūrybinę pilnatvę. Baigdamas mokyklą, norėjo tapti archyvaru. Tokia specialybė tuomet buvo tik Leningrado (Rusija) universitete, todėl, vengdamas nežinios, pasirinko bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete. Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje J. Šikšnelis dirba nuo 1973-iųjų.

Svečias kalbėjo, kad pagrindinis jo užsiėmimas šiuo metu yra rūpintis biblioteka ir Rašytojų sąjungos veikla. Jis pasidžiaugė, kad šią savaitę I. Simonaitytės bibliotekos Periodikos skyriuje atidengtas pano „Vietinė spauda Klaipėdos krašte“. Ateities planuose – I. Simonaitytės suolelis bibliotekos kiemelyje ir paminklas Lietuvių kalbai Klaipėdoje.

Prozininkas, dramaturgas, detektyvų rašytojas debiutavo 1991 m. novelių ir apysakų rinkiniu „Štilis“, pasirašytu Raido Dubrės slapyvardžiu. Slapyvardį rašytojas sukūrė sutrumpinęs sau brangių vietovių pavadinimus: Raidas – Raigardas, legendinis slėnis prie Druskininkų; Dubrė – Švendubrė, gimtojo kaimo pavadinimo trumpinys. To laikmečio įvykiai kėlė grėsmę ir nesaugumo jausmą, tad rašytojas slapyvardį pasirinko detektyvams pasirašyti, tarsi norėdamas nuo jų atsiriboti.

J. Šikšnelis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apdovanotas premijomis už geriausią detektyvinį kūrinį. Už romaną „Kryžiau žalio medžio“ rašytojas pelnė I. Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas. Rašytojo kūrinių yra išversta į rusų, lenkų, anglų kalbas. Didžioji dalis jo kūrybos išleista ir garso knygų formatu. Parašęs ne vieną detektyvinį romaną, pjeses, novelių ir apysakų rinkinius, šiuo metu, anot autoriaus, jis kuria ,,paistaliones“. Naujausią savo kūrybą autorius pristatė Pašyšių skaitytojams. Puikiai perteikiantis žmogaus gyvenimo kelio pasirinkimo peripetijas, nuopuolius ir pakilimus, kovojantis su gyvenimo demonais rašytojas pakilo pats ir suteikė viltį pakilti kitiems. Jis teigia: „Man pavyko ne todėl, kad buvau pašauktas apie tai parašyti, bet todėl, kad atidaviau viską, atsižadėjau savęs, kad prisikelčiau“. Dingęs kūrybos džiaugsmas, išblėsęs entuziazmas, tačiau neišnykęs poreikis rašyti dar suteiks skaitytojams galimybę mėgautis paslaptingomis detektyvinio siužeto detalėmis, pamąstymais apie žmogaus būtį ir pasirinkimą.

Renginio svečias užsiima ne tik literatūrine kūryba, bet yra ir skulptorius – drožia iš medžio, kala akmens skulptūras. Surengęs ne vieną dešimtį autorinių darbų parodų savęs jis nedrįsta vadinti skulptoriumi, o darbų – skulptūromis, todėl, pats būdamas dzūku, mieliau renkasi žemaitišką žodį „baibokas“. Šis apibūdinimas atskleidžia puikų autoriaus humoro jausmą ir ironija persmelktą požiūrį. Susitikimo metu J. Šikšnelis prisipažino, kad pagrindinė jo kūrybos įkvėpėja yra gamta. Pats medis ar akmuo jam pasako, kokią istoriją kaltas sukurs palietęs juos. Autorius prisipažino, kad mieliau kalbasi su akmeniu, nes jis, pasidengęs samanomis, nuguls istorijoje ir akylai stebės prabėgančio laiko tėkmę ,o medinės skulptūros aižės, trūnys, kol galop visiškai išnyks. O žmogui juk ne svetimas tuštybės jausmas, jis nori palikti savo pėdsaką amžinai.

Renginio metu autorius bibliotekos skaitytojams padovanojo nemažą pluoštą savo knygų ir kompaktinį diską, kuriame pristatoma visa skulptoriaus kūryba.

Skaptuojantis skulptūrėles ir lazdas, rašantis knygas, kurių jau išleido daugiau nei dvi dešimtis, – iš tikrųjų tai tas pats Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorius, kurio didžiausias pomėgis yra meilė Lietuvai. Su didžiule nuostaba galime pasidžiaugti, kaip visa tai dera viename žmoguje.

 

Danutė Adomavičienė,

Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos

Pašyšių filialo bibliotekininkė